Tėvas Kafarelis (1903–1996) buvo tvirtai įsitikinęs: poros turi būti laimingos. Santuoka yra kelias, nes ten gaunama ir duodama meilė yra laimės šaltinis. Žmogiškoji meilė, jo supratimu, yra kelias pas Dievą per Jėzų Kristų.

 Tėvas Kafarelis subūrė poras, kad drauge su jomis apmąstytų Santuokos sakramentą ir santuokinį gyvenimą. Po susitikimo su keliomis poromis tėvas Kafarelis ėmėsi gilinti Santuokos sakramento slėpinį ir Bažnyčiai pateikė teologinį šio klausimo apmąstymą.

Visada remiamasi Dievo žodžio apmąstymu, bet taip pat stebėjimu, išklausymu, porų dalyvavimu ir teologų indėliu. Surinkęs daugybę duomenų, jis atnaujino krikščioniškos santuokos ir lytiškumo sampratą.

Vyro ir moters sąjunga yra ženklas, ne tik atskleidžiantis ir parodantis Kristaus bei Bažnyčios vienybės slėpinį, bet taip pat šį slėpinį turintis ir jį spinduliuojantis. Santuokinė bendruomenė yra Bažnyčios ląstelė, tad dalyvauja Bažnyčios gyvenime, kur Kristus įvykdo savo kaip pranašo, kunigo ir ganytojo misijas.

Santuokinė meilė suvienija sutuoktinius jų krikščioniškosios tapatybės lygmeniu, padaro juos „vienos širdies ir vienos sielos“ (Apd 4, 32).

„Ši bendruomenė tikrai nėra pasyvi, ji per agapę yra labai aktyvi, bendra, tikra sinergija, tai dviejų žmonių dalyvavimas tame pačiame gyvybiškai būtiname Dievo pažinimo ir meilės akte, vedamiems Šventosios Dvasios, gyvenančios sutuoktiniuose.“ (Aukso žiedas, 117–118)

 Tad poroms užduodamas klausimas: Kaip santuokoje atsiliepti į visus krikščioniško gyvenimo reikalavimus?

Ir tėvas Kafarelis Dievo Motinos komandų chartijoje kviečia jas gyventi pagal Evangeliją.