Ranka rankoje
„Jūsų vyrui, ponia, nėra gerai, reikia kuo greičiau jį guldyti į ligoninę“, – pranešė mums radiologas. Aš dar abejojau, bet malonė mane aplankė išgirdus pneumatologą iš priėmimo skyriaus tariant: „Vienas arba net du vėžiai, ir neoperuotini!“
Man atsiveria naujas kelias, ir greičiausiai paskutinis?
„Mano žmoną ir mane vienu metu tarsi kardu pervėrė, išgirsti žodžiai mus sustingdė. Jei tik gydytojai būtų galėję mums įvardyti, koks gi blogis manyje glūdi. Mumyse tarsi atsivėrė tuštuma. Ar pavyks įveikti šį išmėginimą? Per akimirką prieš akis prabėgo trisdešimt šešeri bendro gyvenimo metai. Kiek dar liko mėnesių? Pirmiausia mums pasirodė svarbu pasimelsti. Sutuoktinių malda, kuri kartais mums būdavo tokia sunki, tapo mūsų poros klijais.
Nenorėjau nieko matyti, bijojau, kad mano ligos subjaurotas veidas kels kitiems kančią, o užuojautos aš nenorėjau. Jų malda mane guodė, jų tyla nereiškė abejingumo, jie tai gerai žinojo ir gerbė mano pasirinktą vienatvę. Mano žmona paramą rado mūsų Dievo Motinos komandoje: trisdešimt metų komandoje su beveik tais pačiais nariais nuo pat pradžių sukūrė tvirtą ryšį ir bendrasis pasidalijimas, kaip man pasakojo žmona, tapo tokia brolystės akimirka, kokios anksčiau komandoje nebuvo. Užsidaręs namuose aš tuo džiaugiausi. Vėliau mane sėkmingai operavo ir taikė gydymą. Du mėnesiai tikros laimės poroje…
Tada mano žmonai buvo nustatyta leukemija. Jos pirmoji reakcija buvo pyktis ant dangaus dėl tokios neteisybės! Savo tvarkingame kambaryje mes toliau meldėmės sutuoktinių malda, dalijomės kančiomis… ir viltimis, meditavome Dievo žodį ir atvėrėme savo namų duris daugybei draugų, atnešusių savo šiltus jausmus. Šypsena, paglostymas, piešinys dažnai yra vieninteliai būdai pasakyti kenčiančiam, kad jis laikomas širdyje. Taip elgėsi ir komandos nariai. Nepraleidau nė vieno susitikimo, nes žinojau, kad ten atrasiu sielos ramybę. Kai liga pasunkėjo ir mano žmona buvo perkelta į paliatyviosios slaugos ligoninę, prisimenu, pasakiau komandos vyrams: „Nelaukite, kol nebegalėsite ištarti savo žmonai: aš tave myliu.“
Bėgo laikas. Mano žmona iškeliavo amžinybėn. Aš likau Dievo Motinos komandoje, nes po žmonos mirties nenorėjau patirti dar vieno išsiskyrimo. Ir manęs paprašė būti ryšio žmogumi! Sutikau, ir gaunu šimteriopai.“